Namai. Mano mylimi namai.

Dar niekad nejaučiau tokio stipraus ryšio su namais – savimi pačia, savais kvadratiniais metrais seno silikatinių plytų name, Vilniumi, Lietuva: su jos žmonėmis, miestais, miškais, paukščiais, gyvūnais, upėmis, jūra.

Karas supurtė primindamas, kaip viskas trapu. Kaip staiga tu pats gali būti atimtas iš paties savęs, kaip tavo ramaus miego patalėliai vienu blyksniu gali būti užberti stiklais ir užkloti betoninėm perdangom, o tavo namų gatvėmis, miškais ir upėmis imti srūti netekties, beprasmių atsisveikinimų skausmas. Ir visame baisiame karo patyrime auga niekad nepatirtas ryšys, meilė, dėkingumas namams visose savo daugialypėse būtyse.

Norisi jais rūpintis, glostyti, tausoti, saugoti ir išmylėt.

Gyvenu namų trapume, jų ateities nežinioje ir prašau mamytės atkirpti iš kaimo parsivežto, seno lininio takelio gabalėlį. Ant namų stalo kloju močiutės atminimą. Rėminu menus, ruošiu vinutes, kabinsiu ant namų sienų linkėdama ir prašydama, kad būtų tvirtos ir saugotų. Vazonėly naują gėlę auginu.

Noris kiekvienu Lietuvos ploteliu rūpintis, švarinti, padėti jai augti. Bristi su meile į jos upes, pievas ir miškus. Švęsti gerus ir šviesius jos žmones. 

Šį rytą pakavau Skersinio skersgatvio siuntas ir rašydama jums atviručius mintyse tikėjausi, jog mes su savo buvimu bent mažumėlę galim prisidėti ir prie jūsų rūpesčio auginant savuosius namus, kurie dabar svarbūs kaip niekad. 

O Ukraina dabar gina savuosius. Nepamirškim, padėkim, veikim, remkim kaip tik galim. Kad ir pačiais mažiausiais žingsneliais, mažiausiais dalykais, bet tiek ilgai kiek reikės. O tada bus saulė. 

Ačiū jums. 

Su meile, 
Elena iš Skersinio skersgatvio.

Nuotraukoje mano mylimos močiutės Elenos Lukšytės vaikystės piešinys iš 1934 - ųjų. Jame - namai.