Namai. Mano mylimi namai.
Dar niekad nejaučiau tokio stipraus ryšio su namais – savimi pačia, savais kvadratiniais metrais seno silikatinių plytų name, Vilniumi, Lietuva: su jos žmonėmis, miestais, miškais, paukščiais, gyvūnais, upėmis, jūra. Karas supurtė primindamas, kaip viskas trapu. Kaip staiga tu pats gali būti atimtas iš paties savęs, kaip tavo ramaus miego patalėliai vienu blyksniu gali būti užberti stiklais ir užkloti betoninėm perdangom, o tavo namų gatvėmis, miškais ir upėmis imti srūti netekties, beprasmių atsisveikinimų skausmas. Ir visame baisiame karo patyrime auga niekad nepatirtas ryšys, meilė, dėkingumas namams visose savo daugialypėse būtyse. Norisi jais rūpintis, glostyti, tausoti, saugoti ir išmylėt. Gyvenu namų trapume, jų ateities nežinioje ir prašau mamytės atkirpti iš kaimo parsivežto, seno lininio takelio gabalėlį. Ant namų stalo kloju močiutės atminimą. Rėminu menus, ruošiu vinutes,...